Kai rudens lietutis

Į balutes kapsi,

Vėl vaikučiai drąsiai

Į darželį trepsi.

Priedinis:

Mama, tėti, duok rankutę,

Pasislėpkim nuo lietučio.

Į darželį takeliu -

Visada jame jauku.

Auklėtojos ir auklytės

Čia sutinka mus kas rytą.

Nusišypso jos meiliai:

"Labas”, - sako mums švelniai.

Pusrytėlis jau garuoja

Virėjėlių tik dėka,

Kai lėkštutės ištuštėja,

Sakom “Ačiū!” visada.

Mes daržely žaidžiam, šokam,

Deklamuojame eiles.

Kad dienelės neprailgtų –

Skaitom, rašom raideles.

Mes bėgikai labai vikrūs,

Lenktyniaujame žvitriai.

Pažiūrėsim ką aplenksim,

Ar pavyks būt mums pirmiems.

Ir sportuojam, ir vaidinam

Mes daržely labai daug.

Tad dėkojame auklytėms

Ir sugrįžti žadam vėl.

"Katė ir du kačiukai"

Gyveno du kačiukai,

Abu lyg vienas lašas,

Laimingi baltapūkiai

Ir lyg lūšiukai aršūs.

Kvailiojo, pykos, maivės,

Kas dieną vis linksmybės,

Kantrybė mamos baigės

Ir ji rykštelės ėmės.

Nuščiuvę susižvalgė -

“Gal jam klius - aš pabėgsiu.”

Mama kitaip nusprendė -

Paliks be maisto bėdžius.

Suglumo dykaduoniai.

“Mama gal pokštaus?”,- svarstė.

Pasislėpė palovėj,

Nutilo išsigandę.

Diena, kita be pieno,

Pelytės tik krebždena,

Nes niekas jų negaudo,

O mama tik kikena.

“Žiūrėkit, nutrūktgalviai,

Matysit, kaip triukšmauti.

Kas rytą vėlai keltis,

Dantų neplaut, maištauti.”

Na ką gi, reik manyti,

Gudrių kačiukų būta.

Nurimę ir apsvarstę,

Geru žodžiu prapliupo.

“Mamyte, atsiprašom,

Nepyk, mes tau padėsim.

Kas rytą šluosim, plausim

Mumis tu tik gėrėsies.”

Mama nusišypsojo,

Jų galveles paglostė,

“Ach, jūs mano besočiai,

Na eikit, stalą ruoškit.”

Apsidžiaugė pūkuočiai,

Lėkštes savas pačiupo,

Pienuko prisilaižė,

Miegoti greit nurūko.